Sveikimas iš nevaisingumo prasideda nuo naujo požiūrio į save

Lina (37m.) dalinasi savo nevaisingumo kelione, atradimais bei sveikimo keliu.

Mokėti priimti ir laukti stebuklo

Man ir mano pirmajam vyrui nepavyko susilaukti vaikų maždaug  5 metus. Per tą laiką nuolat lankėmės vienoje iš Lietuvoje vadinamų „vaisingumo klinikų“. Aš ją vadinčiau „dirbtinio apvaisinimo“ klinika, nes vaisingumui dėmesio ten mažokai. Atlikus nemažai tyrimų galų gale atrodė, kad mūsų nesugebėjimas susilaukti vaikučio tarsi neturėjo aiškios, konkrečios priežasties.

Per tą laiką pradėjo „streikuoti“ vienas skydliaukės hormonas. Labai nedideli svyravimai, netgi nustatytose ribose. Mano vaisingumo gydytoja paskelbė verdiktą – reikia „numušti visus hormonus iki nulio, vaistais sukurti reikiamą aplinką ir daryti dirbtinį apvaisinimą, nieko nebelaukiant.“ Paklausiau kokios tų hormonų disbalanso priežastys, kaip galima jas pašalinti, išgyti. Tačiau gavau gydytojos atsakymą, kad „priežasčių mes neieškosim, jų gali būti daugybė. Nebėra ko laukti, juk nepatikrinsim visų galimų variantų“.

Tas gydytojos pasakymas buvo prieš mano vertybes ir įsitikinimus. Aš norėjau ir turėjau patikrinti. Tuomet jau buvau sugrįžusi į bažnyčią, į maldą, į meditaciją. Labai daug dirbau su savimi, ir supratau, kad tie fiziniai sutrikimai sako kažką apie mano vidinį pasaulį, apie mano emocijas ir neįsisąmonintus jausmus. Galbūt – apie užduotis, kurias turiu atlikti, bet dar neatlikau. Kažkokias kaltes, kurias turiu atpirkti.

Tie dalykai niekur nedings nuo to, kad aš užsimerksiu. Manau, kad nėra nevaisingumo be priežasties. Tikiu, kad priežastis nebūna vien fizinė. Mūsų kūno skauduliai kalba apie sielos, emocines, psichologines žaizdas, kurių dažnai patys nematome ar nenorime matyti.  O žaizdas reikia gydyti, akmenis nuo pečių reikia nuristi.

Lankiausi pokalbiams pas psichologę, kuri man padėjo dirbti su savimi, santykiais, šeima ir siekti asmeninių tikslų. Pradėjau daugiau dėmesio skirti emocinėms vienų ar kitų susirgimų priežastims. Tiesiog atsigręžiau į savo sielą.

Nėra tokios teisės į vaiką

Pagal gydytojos siūlomą planą turėjau darytis dar vieną polipų šalinimo operaciją, o tada – prisipumpuoti hormoninių vaistų ir pasiryžti dirbtinio apvaisinimo procedūrai. Tačiau ėmiau ir pasakiau STOP. Kažkokia nematoma ranka tarsi mane sustabdė nuo to žingsnio paskutinę akimirką. Pajutau, kad tai – tiesiog neteisinga. Pajutau, kad mano kūnas man sako kažką, ko aš neįsisamoninu. O apie dirbtinį apvaisinimą galėčiau galvoti tik tokiu atveju, kai suprasčiau, jog gydymas mano problemai tiesiog neegzistuoja.

Vienas iš mano dvasinių mokytojų labai teisingai pastebėjo – kai daug metų darai viską, kad apsisaugotum nuo vaikų, prireikia dar tiek pat metų, kad galėtum juos prisikviesti. Greito rezultato nebūna.

Vaikas yra dovana. Juo galime pasidžiaugti tam tikrą laiką. Jam turime padėti užaugti.  Bet teisės į jį neturime. Net jei labai jo laukiame, norime ir sielojamės jo neturėdami. Manau, kad ateinanti siela žino kur, pas ką ir kodėl ateina. Ateina kaip laisva siela, su savo misija, užduotimi, su savo charakteriu ir savybėmis, poreikiais.

Išbandymas santykiams

Per tą laiką pradėjo šlyti mano santykiai su vyru. Tai nebuvo susiję  vien tik su mūsų šeimos nesugebėjimu susilaukti vaikų. Tiesiog tas vaisingumo paieškų kelias daug ką atskleidė – parodė kokios mūsų vertybės, ką mes turime bendro. Tai buvo meilės išbandymas, kuris galų gale atskleidė, kad meilės nebėra. Mūsų vertybės ir požiūris į gyvenimą išsiskyrė.

Santykiai šeimoje nestovi vietoje, jie kinta. Užsiėmiau savistaba ir paprašiau profesionalo pagalbos, pažvelgti į mano gyvenimą, šeimą bei santykius iš šalies. Vis dėlto paaiškėjo, kad mūsų su vyru santykiai tapo mamos ir vaiko santykiais. O psichologiškai tokia santuoka negali būti vaisinga. Aš nemokėjau imti, galėjau tik duoti. Kaip moteriai, tai reiškė gyvenimą priešingą prigimčiai.

Lūžis įvyko man viduje priėmus esminį sprendimą. Jei man neskirta turėti vaikų, galbūt turiu kažkokių kitokių užduočių savo gyvenime. Pasakiau sau, kad mokysiuosi būti laiminga ir ieškosiu savo kelio. Galbūt tas kelias – pagalba tiems, kurie neteko tėvų ar tėvai jais nenori rūpintis. Galbūt aš ar mūsų šeima turi rasti atsakymą, priežastį, išspręsti kažkokią savo gyvenimo lygtį, galbūt toje dvasinėje kelionėje kažką turiu atrasti.

Mokslas, besirūpinantis ateinančia gyvybe ir moterimi

Kaip tik tuo tarpu atradau Naprotechnologiją. Pradėjau stebėti savo vaisingumą, lankėmės Bialystoke, Naprotechnologijos klinikoje. Esu jautrus žmogus ir supratau, kad mano vaisingumo būklei yra itin svarbu ką aš valgau. O taip pat ir kaip jaučiuosi, kiek džiaugsmo mano gyvenime.

Pasikonsutavus su gydytoju paaiškėjo, kad mano hormonų disbalanso problemos – koreguojamos vaistais, nedidelėmis dozėmis. Per keletą apsilankymų paaiškėjo, kad priežasčių nebūna tiek jau daug, kad jų negalima būtų patikrinti. Tam tikrus simptomus galima ir reikia koreguoti.

Ginekologas Wasilewskis padėjo atkurti vaisingumui reikalingą hormonų pusiausvyrą, skyrė reikalingų papildų. Taip pat padėjo sureguliuoti gleivių kiekius. Jo žmona, gydytoja alergologė-dietologė padėjo atrasti tinkamą dietą, sureguliuoti mitybą. Bet kokiu atveju, geriau jaučiausi, buvau sveikesnė. Praėjo alerginiai galvos skausmai, susiję su tam tikrų maisto produktų netoleravimu.

Gydantis pas Naprotechnologijos specialistus ir mokantis Kreitono vaisingumo stebėjimo metodo dalyvauja pora: moteris ir vyras. Net ir be profesionalaus psichologo pagalbos galima įsivertinti savo poros santykius, būklę, vertybes, įsitraukimą, motyvaciją… Jei kažkas poroje negroja – gana greitai paaiškėja.

Kiekvieno asmeninis ir šeimos kelias

Nepaisant to, kad vaisingumas yra šeimos, dviejų žmonių klausimas, atsakymų reikia ieškoti ir dviese, ir kiekvienam asmeniškai. Todėl ir dvasinę kelionę turi praeiti ne tik du žmonės kaip pora, bet ir kiekvienas, kaip asmuo. Jei aš nesu laiminga, tai ne mano sutuoktinio, o mano pačios problema. Dviese ta kelionė gali būti lengvesnė, paprastesnė, labiau palaikanti.

Tačiau aš gyvenau viena, daug dirbau su savimi, pradėjau savanoriauti vaikų namuose. Bandžiau suprasti, koks kelias man skirtas, bandžiau atlikti užduotis, kurios man pasitaikydavo kelyje. Gydžiausi kaip tik mokėjau.

Taip pat supratau, kad kiekvienas mes nešamės šeimos istoriją. Ta istorija yra nematoma – kaip įspaudas įsirėžusi į mūsų santykių modelius, į mūsų elgesį, mąstymą ir suvokimą, nuostatas. Mamų ir dukrų santykiai, galbūt tragiškos šeimų istorijos, porų santykiai. Mano gijimui buvo svarbios maldos už šeimą ir giminę. Visus juos – išėjusius ir esančius kartu – kviečiau mintimis į šventas vietas, prašiau gydyti, palaiminti ir atleisti už įžeidimus, nuoskaudas, neteisingus poelgius. Atsiprašiau už visas nuoskaudas savo giminėje ir šeimoje, padarytas gimusiems ar negimusiems vaikams.

Marijos gimimo vieta

Meldžiausi Šiluvoje ir prašiau Mergelės Marijos pagalbos jos apreiškimo vietoje. Gailestingumo šventovėje. Aušros vartuose. Tai buvo sunkios užduotys ne protui, bet jausmams. Atverti širdį, priimti tą meilę, kurią duoda tos stiprios vietos. Jei pavyksta nors akimirkai atverti širdį Dievui, daug atsakymų galima išjausti.

Mergelė Marija pati gimė kaip stebuklas toje šeimoje, kuri  negalėjo susilaukti vaikų. Jeruzalėje yra labai kukli ortodoksų šventovė Marijos gimimo vietoje. Greta jos yra ir katalikiška bažnyčia. Tačiau man svarbus buvo pabuvimas būtent ortodoksų šventovės rūsyje. Tą šventovę prižiūrinti kukli moteris sakė, kad visiems, kurie labai laukia vaikučio, apsilankius ir nuoširdžiai pasimeldus toje vietoje paprastai galų gale jo pavyksta susilaukti. „Jei reikės, parašykit laiškelį, man gi nesunku žvakelę uždegti,“ – išeinant sakė ji.

Mano maldos irgi buvo išklausytos. Neilgai trukus po kelionės į Jeruzalę sutikau savo gyvenimo žmogų. Savo antrąją pusę, gyvenimo porą. Esu labai laimingai ištekėjusi, šį kartą – bažnyčioje. Auginu nuostabią mažylę, tikiu Dievu ir stebuklais.