1 metai 8 mėnesiai ir „ramtatukas”
Miglė ir Nerijus
Mūsų kovos su nevaisingumu istorija nėra išskirtinė, na nebent tik tuo, kad joje laimingos pabaigos mes sulaukėme NaPro dėka, kuri kolkas yra mažai kam žinoma.
Mėginti pastoti ėmėme 2010 metų pradžioje. Buvome vedę jau daugiau nei metus, pajutome, kad jau laikas. Deja, kaip ir daugeliui mūsų nelaimės dalininkų, ėjo mėnesiai, o taip laukiamo stebuklo nebuvo. Pradėjus planuoti nėštumą, kreipiausi į savo klinikos ginekologę, pasikonsultuoti dėl galimų grėsmių, gauti rekomendacijų, mat tuo metu dirbau darbą, dėl kurio tekdavo dažnai skristi lėktuvu. Jau tuomet mane šiek tiek neramino kai kurie mano ciklo sutrikimai, kaip pvz. priešmenstruaciniai kraujavimai, tačiau gydytoja mane nuramino, kad tai neva tik endometriozė, kurios stadija ko gero yra tiek maža, kad tikrai negalinti turėti įtakos pastojimui.
Kai grįžau pas gydytoją po metų, ji man paskyrė standartinius FSH/LH ir PRG, E2 hormonų tyrimus standartinėmis dienomis pagal kalendorių, taip pat nurodė vyrui atlikti spermos tyrimą, davė knygelę gražią spalvotą, kurios pavadinimo nepamenu, tačiau ji buvo skirta nevaisingoms poroms. Tai man buvo vienas stipriausiai sukrečiančių momentų visoje toje nelengvoje istorijoje, juk buvau oficialiai įvardinta kaip nevaisinga moteris.
Su didžiuliu stresu dariausi pirmuosius tyrimus, laukėm vyro tyrimų rezultatų. Nustebau, kad pasak gydytojos, jie visi buvo geri. Pasak gydytojos, mes buvom tiesiog iš tų porų, kurioms reikėjo daugiau laiko, tačiau tas manęs nei kiek nepaguodė, netgi kėlė didesnį nerimą, nes pasijutau kaip niekad pasimetusi, juk negavome jokio aiškaus orientyro, ką toliau daryti. Kadangi kai kurie tuometinės gydytojos duoti patarimai mums buvo nepriimti, daugiau pas ją konsultuotis nepanorau. Tokiu būdu likau viena. Sakau viena, nes tuo metu stiprūs išgyvenimai užplūdo tik mane, vyras dar buvo ganėtinai optimistiškai nusiteikęs, o pasikalbėti apie mane slegiančias mintis ir širdgėlą nebuvo su kuo, net ir su artimiausiomis draugėmis.
Kaip ir dauguma moterų šioj situacijoj, ėmiau daug skaityti, lankytis forumuose, ieškoti atsakymų, stebėti savo ciklą. Norėjau tikėti, kad gydytoja teisi, kad mums tereikia daugiau laiko ir tikslesnio veiksmų plano, geriau išskirti mano vaisingą langą, ir vieną dieną mus aplankys sėkmė. Deja, mane apnikus bloga nuojauta niekur nesitraukė. Daugiau pasidomėjusi, praėjusi NŠP kursus, vis labiau nerimavau dėl savo netipinių kraujavimų. Bėda buvo ta, kad vienintelis kitas žingsnis, kurį sugalvojau, buvo laparoskopija, o tam ryžtis nebuvo taip paprasta. Nebuvau turėjusi jokių operacijų, ir šiaip, siaubingai bijojau adatų ir kraujo. Reikėjo labai stipraus argumento, kad ryžčiausi gultis ant operacinio stalo, turėjau būtinai su kuo nors pasitarti. Po truputį ėmiau savo bėda dalintis su aplinkiniais, juk jau buvo besibaigiantys antri mėginimų pastoti metai. Taip radau vieną patyrusį gydytoją, su kuriuo nuėjau tiesiog pasikalbėti ir pasitarti. Pasikalbėję ėmėmės eksperimento, norėdami įsitikinti, kad mano kraujavimai yra ne progesterono trūkumo, o endometriozės pasekmė. Vieną ciklą gėriau Duphastoną ir laukiau, kas bus. Deja, mano kraujavimai niekur nedingo. Nenorom priėjau išvados, kad man endometriozė ir turiu darytis operaciją.
Į tą operaciją dėjau didžiules viltis, juk daugiau neturėjau už ko kabintis. Deja, atsakymas, kad ir koks guodžiantis, paliko mane aklavietėje. Mano endometriozė tebuvo I-II stadijos, ir negalėjo turėti įtakos pastojimui. Taigi grįžau namo sveikti nebeturėdama jokio tolesnio veiksmų plano.
Čia netikėtai mūsų istorija nušvito kitomis spalvomis, nes netrukus po operacijos kalbėdamasi su pažįstama, sužinojau apie NaPro. Ir, negana to, po kelių savaičių Kauno Arkivyskupijos Šeimos centre buvo organizuojama pirmoji paskaita poroms apie Kreitono metodą. Taip mes su vyru tapome viena pirmųjų Akvilės porų. Kartu mokėmės stebėti ciklą, suprasti mano organizmą, mokėmės kalbėtis apie tai… Pamažu ėmiau jausti, jog judam teisinga kryptimi. Nebesijutau tokia viena kovoje su nevaisingumo giltine, mudviejų su vyrų santykiai dar pagerėjo, tapome labiau komanda.
Labai ilgai užtrukome iki ryždamiesi važiuoti į Balstogę, kadangi šis kelias dar nebuvo pramintas, nežinojome, ko galime tikėtis ar laukti. Taigi, kol ryžomės šiam žingsniui, jau turėjome sukaupę daugiau nei metų Kreitono lentelės pildymo patirtį.
Pirmojo vizito metu dr. Wasilewskis mums skyrė daugybę tyrimų, priėmė mus tris kartus tą pačią dieną, neskaičiavo laiko ir dėmesio, kurį skyrė mums. Peržiūrėjęs mano lenteles, jis bedė pirštu į ”raudonas dienas” ir pasakė, kad tai bėda. Per artimiausius kelis mėnesius atlikome dar daug hormoninių ir kitokių tyrimų. Paaiškėjo, kad mano priešmenstruaciniai kraujavimai buvo geltonkūnio funkcijos nepakankamumo, o ne endometriozės pasekmė. Mano didžiam siaubui, gydytojas skyrė gydymą leidžiamais vaistais – hcg injekcijomis liuteininėj fazėj.. Taip buvau priversta išgyti ir iš adatų baimės 🙂
Patį pirmą mėnesį gydymo, nelemtieji kraujavimai dingo, lyg nebuvę. Buvo didžiulis džiaugsmas pajusti pirmuosius gydymo rezultatus. Netrukau pajusti ir daugiau gerų pokyčių. Atsitraukė iki tol kamavęs PMS, taip pat pradėjau apskritai geriau jaustis. Tai atsiliepė ir mano nuotaikai.
Visgi, laikas ėjo, savijauta gerėjo, tačiau nėštumo vis nebuvo. Praėjo metai gydymo, kai gydytojas prabilo apie histeroskopiją. Jau pirmo vizito metu jis sakė, kad mano gimdoje galimai yra pertvara, tačiau tai nustatyti tiksliai galima tik histeroskopijos metu. Ir jis ir mes tikėjomės, kad šios operacijos neprireiks, tačiau visgi prireikė.
Susikaupti operacijai buvo stebėtinai sunku, turint omenyje, kad jau turėjau patirties, o ir histeroskopija laikoma kur kas paprastesne operacija nei laparoskopija. Visgi turėjau sukaupti visą valią, kad vėl gulčiausi po peiliu. Gal todėl atlikus operaciją, žinojau, kad padariau viską, ką galėjau, ir pagaliau pajutau, kad ”bus kaip bus”. Paleidau baimę dėl savo amžiaus, nors man buvo jau 30 metų, skriaudos jausmą, kad visos draugės jau laukiasi arba augina savo mažylius, o va aš senstu tuščiomis rankomis, skausmą dėl to, kad tenka vis išklausyti giminių raginimus nesnausti.. Žinojau, kad priimu Dievo valią, ir nebestatau savo troškimų aukščiau visko, aukščiau Dievo valios man, Jo valios mūsų šeimai.
Operaciją atlikau Lietuvoje, paaiškėjo, kad gimdoje išties buvo neaukšta pertvara, išsidėsčiusi kaip chirurgas sakė, tarp kiaušintakių. Keturis mėnesius po operacijos, turėjome vengti nėštumo, kadangi gimda turėjo sugyti. Kadangi nemėginome pastoti, ilsėjausi ir nuo jau įprastinėmis tapusių injekcijų. Grįžo iki gydymo buvę kraujavimai. Manau visos šį kelią praėjusios moterys žino, kokią sumaištį tenka išgyventi, kai kažkas einasi ”ne taip”. Penktą mėnesį po operacijos atlikau hormoninius tyrimus, nes reikėjo patikrinti organizmo būklę po keturių mėnesių be gydymo – šie taip pat nedžiugino. Žodžiu buvau kaip reikiant nusiminusi, nes ”mums tikrai nepavyko”. Iš to susirūpinimo visais tepliojimais ir netobulais hormonų lygiais, net neišnaudojome pačių pačiausių dienelių. Ir negana visko, dingo mano menstruacijos! Dar vienas įrodymas, kad kažkas su mano hormonais blogai :))))) Visgi paklusdama duotoms instrukcijoms, P+21 dienos rytą atlikau nėštumo testą… Ilgai tylėjau ir žiūrėjau ir aiškiausias dvi juosteles. Padėjau testą, ir nuėjau atgal į lovą, ir nors užmigti jau negalėjau, vyro žadinti ir kažkaip pasakyti, kas nutiko, nepajėgiau.. :)))
Dabar mūsų ”ramtatukui” jau 2,3 metukų. Rodos visa, kas buvo iki jo gimimo, liko tolimoj praeity, kitame gyvenime.. Žvelgdama į jį dažnai meldžiuosi už visas moteris, visas šeimas, trokštančias susilaukti vaikų, ir kenčiančias tą skausmą, kurį išgyvenau pati, kurį išgyvenome mes su vyru.. Trokštu, kad visi sužinotu apie Naprotechnologijas, kad pasitikėtų, nes šis metodas vertas to. Netrukus, Jei Viešpats duos, mėginsime susilaukti antro vaikelio. Žinau, kad jei vėl kils bėdų, tikrai kreipsimės ten pat.