Nevaisingumas: grupinė psichologinė pagalba

Spalio 17 d. 18:30 val. VILNIUJE prasideda emocinės savipagalbos grupė poroms/žmonėms negalintiems pastoti. Numatyti 8 susitikimai.

http://sieloszemelapis.lt/psichologo-paslaugos/nevaisingumas-psichologo-pagalba/

REGISTRACIJA: vinkovskiene@gmail.com arba telefonu +370 612 094 66

Nevaisingumas. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika vis auga. O tai reiškia, kad auga skaičius žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį (kartais net milžinišką) dvasinį skausmą. Medicininis nevaisingumo gydymas vis tobulėja, vis atsiranda naujų mokslinių tyrimų, kuriais remiantis kuriamos naujos gydymo priemonės, būdai, metodai. Tai duoda vilties. Labai svarbios, o kartais tokios trapios vilties, kad būtent tavo atveju gydytojai ras priežastį, ras būdą bei metodą padėti. O kol medicina ieško, nevaisingumo temos paliesto žmogaus siela gana dažnai yra palikta be dėmesio, be rūpesčio, be supratimo… Ji palikta vienatvėje dorotis su savo baimių šmėklom, minčių chaotiškais sūkuriais bei emocijų kalneliais. Kartais pagalvoju, jei egzistuotų sielos echoskopas (ultragarsas), tikėtina mes dažnai pamatytume pavargusią, išsigandusią, vienišą, kartais piktą, o kartais be vilties žmogaus sielą, kuri šaukiasi pagalbos…
Skaitydama daug užsienio literatūros, įvairių mokslinių straipsnių apie psichologinės pagalbos galimybes esant nevaisingumui, jokio stebuklo neatradau. Viskas gana paprasta: siūlomos psichologinės konsultacijos ir savipagalbos grupės. Lietuvoje psichologinės konsultacijos jau įgauna pagreitį, tačiau su savipagalbos grupėmis situacija dar, mano manymu, prasta. Žmonės gėdijasi, bijo ar tiesiog nesupranta prasmės tokių grupių, nesuvokia to, kuo savipagalbos grupės gali padėti.

Tad nutariau aprašyti savo patirtį, apibendrindama tris savipagalbos grupes, kurias man, psichologei -psichoterapeutei, teko vesti. Šios grupės buvo skirtingos, įvairaus dydžio, įvairios trukmės, bet jose visus dalyvius, ir vyrus ir moteris, vienijo bendra tema: „Negalėjimas pastoti“. Nevaisingumas, arba negalėjimas pastoti, veikia abiejų partnerių psichinę sveikatą, tad į kelionę po savipagalbos grupių apibendrinimą kviečiu tiek vyrus, tiek moteris.

Pradžiai keli faktai, rodantys, kad psichologinis aspektas nevaisingume yra didžiulis. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pusei (50%) moterų bei 15% vyrų patiriamas nevaisingumas (JAV atliktas tyrimas) – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Moterys, kurios nesėkmingai bando pastoti, neretai turi tokio lygio klinikinę depresiją, kaip tos, kurios serga vėžiu. Nevaisingumo išgyvenimas yra prilyginamas psichologinės netekties traumai. Tėvystė yra vienas iš svarbiausių suagusio žmogaus biologinių, socialinių bei psichologinių tikslų. Šį vaidmenį mes matuojamės nuo vaikystės ir susidūrimas su negalėjimu pastoti neretai yra suvokiamas kaip netektis (žmogus neteko galimybės tapti biologiniu tėvu ar motina). Kiekvienas nesėkmingo gydymo patyrimas – naujas netekties išgyvenimas. Kai kurioms poroms nesėkmingų gydymų ratai gali tęstis virš 10 metų… Taigi tampa akivaizdu, kad žmonės, atėję į savipagalbos grupę, turi ką pasakyti, papasakoti, kuo pasidalinti.

Pirmuosiuose grupės susitikimuose yra nemažai kalbama apie gydymo patirtį, t.y. kas, kaip, kur ir kiek gydėsi, ką rado, ką darė ir pan. Tai labai informatyvu, nes gali sužinoti iš kitų apie tai, ko dar negirdėjai apie įvairų gydymą, ar apie tai, ko pats (-i) dar nesi bandęs (-iusi). Pirmi susitikimai yra ypatingi tuo, kad nuo pirmų susitikimo minučių pradedi jausti bendrumą su kitais dalyviais, dar visai nepažįstamais žmonėmis. Girdi žmonių istorijas ir pradedi suprasti, kad tu su savąja nesi vienas (-a) ir palaipsniui ateina tam tikro lengvumo jausmas. Žmonės, kurie užsidaro savo patirtyje, kurie būna vieni su savo išgyvenimais, neretai jaučia, kad jie yra kitokie. Todėl grupė yra svarbi, nes joje atsiranda „mes“ jausmas. Mes, kurie supranta, kurie užjaučia, kurie nepatarinėja, kurie nebijo kalbėti apie tai, kas visiems grupėje skauda. Iš grupės dalyvių girdėjau, kad apie pastojimo sunkumus kalbėti su giminaičiais, draugais, pažįstamais ar bendradarbiais dažnai  yra sunku, o kartais ir nesinori. Nesinori dėl to, kad jauti, jog nesupras (gyvenimo situacijos parodo, kad kartais artimieji gali būti labai nejautrūs ar nenuovokūs, nesuvokti, kokia jautri yra nepastojimo tema). Nesinori ir dėl to, kad jau nė kartą esi gavęs (-usi) „protingų“ patarimų apie tai, kaip tau reikia atsipalaiduoti, užsimiršti ar išvažiuoti atostogauti ir tada tikrai pastosi. Viena grupės dalyvė yra pasakojusi, kad į eilinį patarimą atostogauti ji atsakė, kad jau atostogauja daugiau nei dirba… Patarimai – nuo kurių norisi bėgti ir pasislėpti. O kartais savo išgyvenimais nesinori dalintis dėl to, kad tavo draugė, sesė ar bendradarbė yra nėščia ar jau turi vaikų, ir tau atrodo, kad ji tavęs tikrai nesupras, nes ji gyvena kitokiame pasaulyje nei tu.

Grupė, gali tapti ta vieta, kur kalbėtis yra saugu, ramu ir paprasta.
Nemažą laiko dalį grupėje užima Savęs vaizdo tema. Kalbamės apie tai, kaip pasikeitė požiūris į save išgirdus diagnozę ir toliau gyvenant su ja. Juk požiūris į save apima labai daug: tai savo moteriškumo/vyriškumo išgyvenimas, tai savivertės jausmas, tai (ne)pilnavertiškumo jausmas, tai savo poreikių girdėjimas ar ne, tai gyvenimo tikslų siekimas, tai susidūrimas su savo galia ir savo negalėjimu ir t.t. Kai grupėje kalbi pats (-i) ir girdi kitus, kai girdi psichologo komentarus ar pastebėjimus, pradedi pamažu matyti savo mąstymo, nuostatų ar net, kartais, vertybių klaidas, pradedi matyti kur esi užstrigęs (-usi). Juk nuo mūsų požiūrio į save priklauso mūsų savijauta, mūsų santykiai, mūsų priimami (ar ne) sprendimai. Nuo mūsų požiūrio į save priklauso mūsų psichinė sveikata, o nuo jos ir visas organizmo funkcionavimas.

Kita didelė grupės tema – Jausmai. O jų yra daug, tikrai labai daug: nuo neapykantos iki visiškos nevilties, nuo skubėjimo daryti viską, viską kontroliuoti iki apatijos, pasipriešinimo gydymui, nenoro… Mūsų grupėse neretai buvo minimi Jausmų kalneliai. Vieną dieną tau viskas gerai, net randi kuo džiaugtis, gali atsipalaiduoti, kažkuo užsiimti. Kitą dieną tave gali užgriūti baimės ir nevilties jausmas apie tai, kad joks gydymas nepadės, kad niekada neturėsi vaikų, kad niekada nebūsi laimingas (-a)…
Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn… Tokie kalneliai vargina. Grupėje ne tik išgirsti, kad tie emociniai kalneliai būna visiems, bet ir sužinai kaip su jais tvarkosi kiti žmonės, kas padeda, kas ne. Pradedi suprasti savo atsakomybę už savo emocinę savijautą, už tai, kaip pats (-i) sukuri tuos kelnelius ir kaip gali juos mažinti.

Praktiškai visuose susitikimuose yra paliečiama Santykių tema. Juk neįmanoma, kad nepastojimo tema nepaliestų poros tarpusavio santykių, jų santykio su pasauliu, jų santykio su ta žmonijos dalimi, kurie turi vaikų.

Santykiai. Daugiasluoksnis, pastoviai besikeičiantis, laike nesustojantis fenomenas, kuris prasiskverbia į kiekvieną gyvenimo minutę. Net tuomet, kai esi užsidaręs (-iusi) nuo visų, esi santykyje su savimi. O koks tas santykis su savimi, kai negali pastoti, kai negali pasiekti didžiausio savo troškimo, kai verki pamačius nėsčiąją ar negali prisiliesti prie kūdikio? Svarbu pasižiūrėti į savo santykių veidrodį, svarbu pamatyti ir saulėtas, ir šešėlines puses. Svarbu atvirai pripažinti, kaip kuri santykius, kaip ir koks
(-ia) juose būni. Nuo to priklauso gyvenimo kokybė. Grupė gali padėti pamatyti, gali padėti suprasti ir keisti santykių šablonus ar mechanizmus. Jei tik norėsi…

Susitaikymas. Galinga jėga nešanti išlaisvėjimą, net ramybę. Susitaikymas nėra pasidavimas, nėra nieko nedarymas, nėra neviltis. Tai pripažinimas, kad tau tai įvyko, turi sunkumą, su kuriuo tenka gyventi, ieškoti būdų sau padėti. Toks susitaikymas veda į ramesnį požiūrį į gydymą, į leidimą sau džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, į drąsesnį žvilgsnį į klausimą: „O kas bus, jei niekada nepastosit?“ Tai susitaikymas su savimi, kuomet nustoji kaltinti save, nustoji save varginti pastovia besaike kontrole, nustoji elgtis su savimi kaip su daiktu, kurį reikia pataisyti. Susitaikymas – leidimas sau būti. Būti taip, kaip norisi dabar, girdint savo poreikius, nepametant savo kitų svajonių, neužsiskleidžiant vienoje temoje. Grupė duoda galimybę suprasti, kad tavo gyvenime yra kur kas daugiau nei tikslas pastoti. Grupė duoda galimybę pamatyti, kad nepastojimas, šalia kančios ir ašarų, gali atnešti dėkingumą, gilesnį savęs pajautimą, brandesnį požiūrį į santykius, bei pripažinimą, kad kartais gyvenimo situacijos nuo mūsų nepriklauso. Bet ar nuo to gyvenimas tampa prastesnis? Kiekvienam iš mūsų spręsti…

Anna Vinkovskienė
Psichologė-psichoterapeutė
www.sieloszemelapis.lt